Šuniui ant uodegos

nuėjo visa vakarykštė diena. Vėliau velykinius veltinukus. Išklojau, apvėliau, papuošiau. Vieną suvėliau, antram jėgų pritrūko. Maniau, šiandie pabaigsiu. Sutvarkiau viską, šlapią patiesalą patiesalą įgrūdau džiovyklon, kad nevarvėtų, grindis išploviau. Šiandie čiupt antro veltinio- ogi niekur nėra. Radau po gero pusvalandžio džiovykloj beformį mažytį pažįstamos spalvos gniutulą.

Kaip dainoj sudėta: nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati...

Sėdžiu , raudu.