Taip vadinosi Vilniaus kolegijos menų fakulteto absolventų spektaklis. Man patiko.
Geras sumanymas, puikiai dainuojantis jaunimas, daug energijos ir timizmo.
Pirmoji dalis pagal Čechovo tekstus patiko labiau. Vis dėlto genialus rašytojas. Iš esmės apie meilę ir nemirtingą sielą. Apie tai, kas amžina ir šviesu. Šviesiai, su švelnia irogija ir optimizmu.
O va antroji dalis nuo pačių pirmų minučių prislėgė tamsa ir lietuviškumu. Viskas lietuviškai purvina- pradedant aplinka, baigiant kostiumais. Toks amžinas lietuviškas bulviakasis. Net vestuvės panašesnės į ladotuves, nei į vestuves.
Ir, atvirai sakant, jėzusiuką su akordeonu vietom norėjosi nušauti už tai, kad šitaip kankino instrumentą ir trukdė klausytis dainuojančių, kai kuriose scenose išvis juos 'užmušė', o vietom labai priminė bjauriai kniaukiančias per morčių kates. Gal jau siekta buvo tautiškumo, tai gal reikėjo imt armoniką, jos balsas kiek duslesnis. Ir jei jau prikabino kažkas prie intrumento mikrofoną, gal galima buvo ir garsą kažkaip prisukti, pačiam iš salės pasiklausyti, pareguliuoti . O tai vietom dainų visai nebuvo girdėti, ypač kai pagal sumanymą aktoriukai nuo žiūrovų nusisukę. Žodžiu, man pasirodė, kad, jei jėzusiukas būtų tyliai parymojęs kamputyje, spektalis būtų tik išlošęs.
Ir žiauriai trūko spalvų. Kai pabaigoj subėgo žiūrovai su gelėm, gėlės atrodė nepadoriai spalvotos, tarsi iš kito gyvenimo. O va spektaklis lyg ir pasakoja apie amžiną gyvenimo ratą, bet kažkokį su aukos sindromu, murzinai pilką nuo gimimo iki mirties. Kažkaip užstrigo Lietuva tam begaliniam pokario purve .
Nors čia jau gal ir ne apie spektaklį, o apie patį gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą