Seniai berašiau ir neturiu jokių genialių minčių. Todėl rašau sau ir bandau kažkaip išgryninti tai, kas jau kurį laiką suksi galvoj ir neduoda ramybės.
Paskutinių mėnesių įvykiai suteikė progą iš naujo pažinti žmones su kuriais bendrauju daugelį metų. Deja, didžiąją dalį ne iš gerosios pusės.
Nugyvenau pakankamai , kad drįsčiau daryti kai kuriuos apibendrinimus.
Kažkada, kai rašiau diplominį teko kiek giliau pasikapstyti po Stalino imperijos labirintus. Neišdildomą įspūdį paliko Osvencimas, šeimos istorija kiek kitaip nei oficiali pokario įvykių traktuotė leido pažvelgti į pokario tragediją.
Ne ten ieškoma kaltų. Visos karo ir pokario baisybės buvo įmanomos tik todėl, kad žmonės tyliai leido tam vykti. Kas iš baimės, kas siekdamas ar naudos, kas tiesiog tenkindamas galbūt kiek iškrypėliškus savo poreikius. Taip , tuomet vyko karas. Bet dabar, rodos, gyvenam vieną iš geriausių laikotarpių, kai nereikia tiesiogiai drebėti dėl gyvybės.
Nesuprantu, kaip bendradarbiai gali apšnekinėti klegas taip, kad kartais bjauru į tą žmogų žiūrėt pasidaro, o po to , o po to susitikę lyg niekur nieko apsikabina ir vos ne bučiuojasi.
Nerandu paaiškinimo, kodėl kolegos tyli matydami sistemingai ujamą bendradarbį, padlaižiauja darbdaviui, kurio elgesys netelpa į jokius padorumo rėmus. Naiviai tikisi, kad neateis jų eilė?
Gal tai vis dėlto tautos bruožas lipt į viršų per kitų galvas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą