Su retom išimtim.
Visa tai ką rašė apie mokytojus Kobo Abė savo knygoje 'Moteris smėlynuose' yra tiesa.
Ne tik nesveikai pavydūs, bet ir pagatavi gerklę kitam perkąsti dėl didesnio pamokų skaičiaus, bet ir labai ribotų interesų ir dažnai tiesiog jaučia pareigą pažeminti kitus. O kaip gi kitaip parodysi, kad esi geresnis?
Nesuprantu, kaip žmogus, dirbdamas su suaugusiais žmonėm gali sau leisti nesiruošti pamokoms , ateiti be jokio pamokos plano, numesti darbą be aiškių nurodymų.
Kai darbai netaisomi ir nekomentuojami,, nepateikiami racionalesni problemos sprendimo būdai, net nesistengiama išgirsti klausimo, o tuo labiau apgalvotai į jį atsakyti,
tai koks tokio mokymo tikslas? Gauti algą ir piktintis, kad mokiniai trukdo savo darbus pamokos metu trukdo dirbti? Su pasimėgavimu užversti blogais pažymiais, kad pati sau protingesnė atrodytų? Ar vis dėlto kažko išmokyti ir padėti žmogui ko nors išmokti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą