2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis
2013 m. balandžio 21 d., sekmadienis
2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis
Medžiotojas
Tupėjo ramiai gal valandą, vis nervingai uodegą pakrutindamas. Panašu, kad tikėjosi kokį pakštuką nustverti
2013 m. vasario 17 d., sekmadienis
2013 m. vasario 15 d., penktadienis
Meteoritai krinta ne kiekvieną dieną
todėl peržiūrėjau savo mėgstamamuose"prikoluose'' krūvą filmukų apie šį nekasdienį gamtos reiškinį. Driokstelėjo įspūdingai.
Pirma mintis bežiūrint buvo , koks talpus ir visaapimantis žodžių junginys ''ni ch*** sebe'' - gali reikšti ir įvykį, ir emocijas ir apskritai dvasios būseną.
Antra mintis buvo maždaug ''va taip rūstūs Čeliabinsko vyrai pirstelėjo''....
Ir tik paskui toptelėjo, koks vis dėlto trapus ir nenuspėjamas yra mūsų pasaulis....
Pirma mintis bežiūrint buvo , koks talpus ir visaapimantis žodžių junginys ''ni ch*** sebe'' - gali reikšti ir įvykį, ir emocijas ir apskritai dvasios būseną.
Antra mintis buvo maždaug ''va taip rūstūs Čeliabinsko vyrai pirstelėjo''....
Ir tik paskui toptelėjo, koks vis dėlto trapus ir nenuspėjamas yra mūsų pasaulis....
2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis
2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis
Baigėsi normalūs skaitalai.
Perskaičiau Larso keplerio Hipnotizuotoją.
Patiko. Knyga žiauroka, tiesiog stebina kaip tylūs, ramūs, šaltai tolerantiški švedai moka sukalti tokius žiauriai gerus detektyvus, ir kokios aistros juose verda.Kai kuriose vietose esu buvus, dėl to kai kurie knygos epizodai atrodė ryškūs, tarsi filmą žiūrėčiau.
Po to bandžiau skaityt keletą bobiškų detektyvų. Perskaičiau, bet visiškai neprisimenu apie ką. Tokie gerai prieš miegą.
Bandžiau skaityt, klasiką - Giuseppe Tomasi di Lampedusa Leopardą, kažkada žiūrėjau dokumentinį filmą apie rūmus, kurie aprašomi knygoj. Kažkaip, kaip pasakė vienas protingas žmogus, 'nesiskaito ta klasika'. Siaubingai nuobodu, knyga dabar kantriai laukia manęs tualete ant spintutės, ten kažkodėl skaitosi geriau. Bet vistiek labai lėtai.
Tada sugalvojau paskaityt paauglišką literatūrą. Reikia gi žinoti, ką vaikai skaito. Pasiėmiau ,,Bado žaidynes" ir perskaičiau su malonumu. Sakyčiau, visai nepaaugliškai rimta ir nebloga trilogija.
Patiko. Knyga žiauroka, tiesiog stebina kaip tylūs, ramūs, šaltai tolerantiški švedai moka sukalti tokius žiauriai gerus detektyvus, ir kokios aistros juose verda.Kai kuriose vietose esu buvus, dėl to kai kurie knygos epizodai atrodė ryškūs, tarsi filmą žiūrėčiau.
Po to bandžiau skaityt keletą bobiškų detektyvų. Perskaičiau, bet visiškai neprisimenu apie ką. Tokie gerai prieš miegą.
Bandžiau skaityt, klasiką - Giuseppe Tomasi di Lampedusa Leopardą, kažkada žiūrėjau dokumentinį filmą apie rūmus, kurie aprašomi knygoj. Kažkaip, kaip pasakė vienas protingas žmogus, 'nesiskaito ta klasika'. Siaubingai nuobodu, knyga dabar kantriai laukia manęs tualete ant spintutės, ten kažkodėl skaitosi geriau. Bet vistiek labai lėtai.
Tada sugalvojau paskaityt paauglišką literatūrą. Reikia gi žinoti, ką vaikai skaito. Pasiėmiau ,,Bado žaidynes" ir perskaičiau su malonumu. Sakyčiau, visai nepaaugliškai rimta ir nebloga trilogija.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)








