Ryto rasa

Mano rožinė kinrožė. Jai truputėlį vėsoka. Viršutinis lapelis truputėlį pažeistas vėjų ir lietaus, bet su ryto rasos lašeliais ji tiesiog nuostabi.

Elektroninis paštas

Atsidarau - o ten jauužvadinimuose bent 20 pasiūlymų pasididinti penį (gal ir nebloga mintis, tik apskritai iš kur jį pradžiai gauti?) ir dar virš 10 nusipirkti viagros (įdomu, kaip suveiktų?)

Aš gyvas!!!

Taip vadinosi Vilniaus kolegijos menų fakulteto absolventų spektaklis. Man patiko.
Geras sumanymas, puikiai dainuojantis jaunimas, daug energijos ir timizmo.
Pirmoji dalis pagal Čechovo tekstus patiko labiau. Vis dėlto genialus rašytojas. Iš esmės apie meilę ir nemirtingą sielą. Apie tai, kas amžina ir šviesu. Šviesiai, su švelnia irogija ir optimizmu.
O va antroji dalis nuo pačių pirmų minučių prislėgė tamsa ir lietuviškumu. Viskas lietuviškai purvina- pradedant aplinka, baigiant kostiumais. Toks amžinas lietuviškas bulviakasis. Net vestuvės panašesnės į ladotuves, nei į vestuves.
Ir, atvirai sakant, jėzusiuką su akordeonu vietom norėjosi nušauti už tai, kad šitaip kankino instrumentą ir trukdė klausytis dainuojančių,  kai kuriose scenose išvis juos 'užmušė', o vietom labai priminė bjauriai kniaukiančias per morčių kates. Gal jau siekta buvo tautiškumo, tai gal reikėjo imt armoniką, jos balsas kiek duslesnis. Ir jei jau prikabino kažkas prie intrumento mikrofoną, gal galima buvo ir garsą kažkaip prisukti, pačiam iš salės pasiklausyti, pareguliuoti . O tai vietom dainų visai nebuvo girdėti, ypač kai pagal sumanymą aktoriukai nuo žiūrovų nusisukę. Žodžiu, man pasirodė, kad, jei jėzusiukas būtų tyliai parymojęs kamputyje, spektalis būtų tik išlošęs.
Ir žiauriai trūko spalvų. Kai pabaigoj subėgo žiūrovai su gelėm, gėlės atrodė nepadoriai spalvotos, tarsi iš kito gyvenimo. O va spektaklis lyg ir pasakoja apie amžiną gyvenimo ratą, bet kažkokį su aukos sindromu,  murzinai pilką nuo gimimo iki mirties. Kažkaip užstrigo Lietuva tam begaliniam pokario purve .
Nors čia jau gal ir ne apie spektaklį, o apie patį gyvenimą.

Švedija .Rättvik. Senovinės mašinos

Rättvik 

Nedidukas miestelis gerokai šiauriau Stokholmo, apie 4,6 tūkstančio gyventojų.

Paties miestelio praktiškai nematėm, nes važiavom į automobilininkų ir sendaikčių turgų.




Senovinių mašinų prisirinko praktiškai pilnas hipodromas. Vieni suvažiavo savęs parodyt- tie
pasiruošę, net drabužėlius ir muziką paderinę prie
automobilio, kiti parduot tą, ką turi, treti pasižiūrėt, žodžiu, šventė visiems.

Dominuoja, savaime suprantama, Amerikos 'aukso amžiaus' beveik kosminių dydžių automobiliai. Vieni išpuoselėti iki pamišimo, kiti tiesiog tokie, kokie ir turi atrodyti senukai - pavargę ir surūdiję. Bet mylimi.

Kai žiūriu į šiuos automobilius, matau, kad jie ir kurti buvo su meile - kiekvienas skirtingas. Ne taip, kaip dabartiniai, kai nelabai primatantis ir nusimanantis žmogus nelabai vieną nuo kito atskiria.

Jei bus nuotaikos, apie 'amerikonus' dar parašysiu.

Švedija

Šalis, kuri man be galo patinka. Ir jeigu ne šaltos vasaros, mielai ten apsigyvenčiau.
Šalis, turinti turtingą istoriją , žavinti savo pagarba tautos istorijai ir žmogui.

Mezginių spinta

Buvom Švedijoj. Vienas iš labiausiai sužavėjusių dalykų buvo muziejai

Muziejai nėra pigūs, bet į daugelį muziejų vaikai iki  18 metų leidžiami nemokamai, galbūt todėl muziejuose pilna šeimų su įvairiausio amžiaus vaikais. Ekspozicijos irgi įrengtos gana išradingai. Man nepatiko tik tai, kad  daug informacijos sudėta į kompiuterius. Pvz. prieš 10 metų technikos muziejuje galima buvo pačiam sujunginėti laidukus telefone ir teisingai sujungus kažkur paskambinti,  o dabar tame pačiame muziejuje buvo krūva daiktų su paaiškinimais kompiuteryje.  O vaikai ir nebežino, kaip atrodė ir kaip veikė nemobilus telefonas.

Bet šiaip įspūdžiai iš muziejų puikūs, jau vien tai, kad tam tikrom valandom vyksta ekskursijos su gidu įvairiom kalbom, visų pirma , aišku, švedų, yra fantastiškas dalykas. Yra žmonių, kurie taip užsienio kalbą stengiasi patobulinti.

Nuotraukoj spinta iš Nordiska muziejaus, kur buvo labai įdomi ekspozicija, skirta atskleisti švedų tradicijoms  per daiktus ir maistą nuo žmogaus gimimo iki pat mirties.

Čia spinta nuo viršaus iki apačios prigrūsta į ritinėlius suvyniotų mezginių: servetėlių, takelių ir tt.

Lietuviška vasara

Kažkur netoli Lietuvos - Latvijos pasienio.