Pražydo alyvos

Nors iš tikrųjų niekas nepražydo. Tiesiog alyvinis šalis

Baigėsi normalūs skaitalai.

Perskaičiau Larso keplerio Hipnotizuotoją.
Patiko. Knyga žiauroka, tiesiog stebina kaip tylūs, ramūs, šaltai tolerantiški švedai moka sukalti tokius žiauriai gerus detektyvus, ir kokios aistros juose verda.Kai kuriose vietose esu buvus, dėl to kai kurie knygos epizodai atrodė ryškūs, tarsi filmą žiūrėčiau.
Po to bandžiau skaityt keletą bobiškų detektyvų. Perskaičiau, bet visiškai neprisimenu apie ką. Tokie gerai prieš miegą.
Bandžiau skaityt, klasiką - Giuseppe Tomasi di Lampedusa Leopardą, kažkada žiūrėjau dokumentinį filmą apie rūmus, kurie aprašomi knygoj. Kažkaip, kaip pasakė vienas protingas žmogus, 'nesiskaito ta klasika'. Siaubingai nuobodu, knyga dabar kantriai laukia manęs tualete ant spintutės, ten kažkodėl skaitosi geriau. Bet vistiek labai lėtai.
Tada sugalvojau paskaityt paauglišką literatūrą. Reikia gi žinoti, ką vaikai skaito. Pasiėmiau ,,Bado žaidynes" ir perskaičiau su malonumu. Sakyčiau, visai nepaaugliškai rimta ir nebloga trilogija.

Vėl atėjo žiema,

Vėl atėjo žiema, kaip visada nepastebimai greitai, už savaitės Kalėdos. Lyg metas apmąstyti, kas buvo nuveikta per šiuos metus.

Iš to, kas buvo planuota nepavyko padaryti nieko.

Skersai išilgai išvaikščiotas Stokholmas. Galų gale nuvažiavom ir į Dalarną. Fantastiško grožio gamta! Įdomūs žmonės. Geriausia šių metų dalis.

Prdėta nuosekli pažintis su Vilnium, deja palyginimas kol kas ne  Lietuvos sostinės naudai. Bet žiūrėsim toliau.

Dar kartą teko įsitikinti, kad yra, sakyčiau, patologiškų žmonių, kurie,neaiškiais keliai gavę vaduko kėdę patys kankinasi ir dvigubai tiek kankina kitus. Bet labai nori dievais būti, ir matyt, jaučia poreikį kitiems gadinti gyvenimą. Čia blogiausia dalis. 

Žodžiu, metai buvo tokie, kaip šis šalikėlis,nuo juodo-prie balto.

Rudens bučkis

Apie žmones

Seniai berašiau ir neturiu jokių genialių minčių. Todėl rašau sau ir bandau kažkaip išgryninti tai, kas jau kurį laiką suksi galvoj ir neduoda ramybės.
Paskutinių mėnesių įvykiai suteikė progą iš naujo pažinti žmones su kuriais bendrauju daugelį metų. Deja, didžiąją dalį ne iš gerosios pusės.
Nugyvenau pakankamai , kad drįsčiau daryti kai kuriuos apibendrinimus.
Kažkada, kai rašiau diplominį teko kiek giliau pasikapstyti po Stalino imperijos labirintus. Neišdildomą įspūdį paliko Osvencimas, šeimos istorija kiek kitaip nei oficiali pokario įvykių traktuotė leido pažvelgti į pokario tragediją.
Ne ten ieškoma kaltų. Visos karo ir pokario baisybės buvo įmanomos tik todėl, kad žmonės tyliai leido tam vykti. Kas iš baimės, kas siekdamas ar naudos, kas tiesiog tenkindamas galbūt kiek iškrypėliškus savo poreikius. Taip , tuomet vyko karas. Bet dabar, rodos, gyvenam vieną iš geriausių laikotarpių, kai nereikia tiesiogiai drebėti dėl gyvybės.
Nesuprantu, kaip bendradarbiai gali apšnekinėti  klegas taip, kad kartais bjauru į tą žmogų žiūrėt pasidaro, o po to , o po to susitikę lyg niekur nieko apsikabina ir vos ne bučiuojasi.
Nerandu paaiškinimo, kodėl kolegos tyli matydami sistemingai ujamą bendradarbį, padlaižiauja darbdaviui, kurio elgesys netelpa į jokius padorumo rėmus. Naiviai tikisi, kad neateis jų eilė?
Gal tai vis dėlto tautos bruožas lipt į viršų per kitų galvas?

Ryto rasa

Mano rožinė kinrožė. Jai truputėlį vėsoka. Viršutinis lapelis truputėlį pažeistas vėjų ir lietaus, bet su ryto rasos lašeliais ji tiesiog nuostabi.

Elektroninis paštas

Atsidarau - o ten jauužvadinimuose bent 20 pasiūlymų pasididinti penį (gal ir nebloga mintis, tik apskritai iš kur jį pradžiai gauti?) ir dar virš 10 nusipirkti viagros (įdomu, kaip suveiktų?)