Visi mes kažkiek mokėmės istorijos.Dažniausiai tik mokykloj.Vėliau kaip kam pasisekė, nelygu kada ko prireikė, tas tą ir nugriebė
Kartais suabejoju, istorija mokslas ar menas? Labai jau kai kurių įvykių traktuotės varijuoja priklausomai nuo šalies, politikos, religijos ar dar balažino nuo kokių veiksnių.
Faktas tas, kad tai, ko mes mokėmės mokykloje, tebuvo tik istorijos fragmentai, dažnai niekaip nesusiję su tuo, kas aprašomuoju laikotarpiu vyko Pasaulyje. Ir pasirinkus skirtingus atskaitos taškus, dėlionė susidėlioja taip pat šiek tiek skirtinga.

Kas iš vadovėlinių žinių apie Prancūzija  liko atminty? Baltramiejaus naktis. Liudvikas XIV Saulė ir jo karalystė.  Dekartas (Mąstau, vadinasi esu).Volteras. Marija Antuanetė, kuriai nukirto galvą.Didžioji revolicija, nušlavusi nusistovėjusią per amžius tvarką kartu su Bastilija.Napoleonas Bonapartas, kuris ko gero vienintelis pasąmonėj siejasi su Lietuva(nes jis čia buvo ir tai įvyko ne taip jau seniai, jei vertinsim Istorijos mastais). Gerai pagalvoję, ką nors dar , be abejo, prisimintume. Bet tai tebūtų nedidukai fragmentai. Bet kai tie fragmentėliai dėliojami vienas prie kito, ir mūsų šalie istorija atrodo kiek kitaip.

Ši kelionė Prancūzijon privertė į kai kuriuos dalykus pažvelgti kitaip. Iki kelionės Prancūzija buvo tiesiog krikščioniška, sakyčiau karališka, šalis, nesigilinant į tikėjimo subtilumus.Visų pirma netikėtai atsidūrėm protestantiškoj aplinkoj, kas buvo labai įdomu. Ir Prancūzija, kuri iki tol buvo karališko spindesio ir revolicijos pamokų šalimi supažindino su šimtus metų trukusių religinių karų tarp protestantų ir katalikų istorija.

Protestantų(Hugenotų )kryžius. Iš esmės Maltos kryžius, kurio kikviena detalė turi savo reikšmę. Man labiusiai patiko balandis- Šventosios Dvasios, Taikos simbolis, žiūrintis į Žemę

P

Prancūzijos bažnyčios nustebino kuklumu. Puošnūs, kartai primenantys tvirtoves pastaai ir santūrus interjeras. Aukšti skliautai, prieblanda, daugiau negu kuklūs altoriai. Erdvė minčiai ir maldai

Saint Guilhem Le Desert 2

Įvažiuojant. Aukštai ant kalno matyti mūro liekanos.

 Bažnyčia

 Iš kitos upės pusės. Gyvenimas vyksta pilnu tempu. Kieme lakstė milžiniški triušiai.

Saint Guilhem Le Desert 1

Miestelis Prancūzijos pietuose, Herault upės slėnyje.
Miestelio istorija glaudžiai susijusi su čia IX a įsikūrusiu benidiktinų vienuolynu, kurį įkūrė šv Vilhelmas(Guilhem), praleidęs čia paskutiniuosius gyvenimo metus.
 Galimas daiktas, kad pirmieji atsiskyrėliai čia apsigyveno jau ankstyvosios krikščionybės laikais. Tuo metu tai buvo ypač tinkama vieta atsiskyrėliškam gyvenimui -siaurą upės slėnį gražiai įrėmina kalnai

, o pro miestelį teka srauni kalnų upė.Tik XI amžiuje upės krantus sujungė mūrinis tiltas, skambiai pavadintas Pont du Diable, jau mūsų dienomis įrašytas į Pasaulinio Unesco paveldo sąrašą.
Istorikai sako, kad didelė dalis miestelio pastatų pastatyta XI-XII a., nors gyventa čia dar anksčiau.
Siaurutės galvelės, viduramžių laikų mūrai, neišpasakyta ramuma. Tai dabar, kai pro miestelį eina normalus asfaltuotas kelias. O juk dar prieš kelis šimtus metų  jis buvo pasiekiamas praktiškai tik ožkų takais

Miestelio aikštė.

Gynybinis bokštas ant kalniuko.

Turėjom labai mažai laiko, gaila, kažkaip bėgte prabėgom. O gal  taip ir turėjo būti .

Trys Muškietininkai

Pagal pavadinimaą jų turėjo būti trys, nors jų iš tikrųjų buvo keturi.
Mano kartos jainimui Aleksandro Diuma romanas , ypač į ekranus išėjus filmui su Michailu Bojarskiu

priešaky, kaip dabar madinga sakyti, buvo ''kultinis'. Filme buvo daug muzikos, gražūs kostiumai, virė aistros, 'visi prieš vieną ir vienas už visus',  draugystė, meilė ir ištikimybė buvo svarbiausi dalykai.
Didžiausias 'blogietis' buvo kardinolas Rišelje,

o d'Artanjanas, nors ir pagrindinis veikėjas, kažkodėl atminty liko bevardis.
Ramane aprašyta la Rochelės apsiaustis, kur keturi šaunuoliai demonstravo neeilinę drasą.
Niekada nesusimąsčiau, kas prieš ką tuomet kariavo. Kažkur buvo anglai, bet lyg ir ne su anglais, galiausiai tai visiškai nebuvo svarbu. Tai kas vis dėlto su kuo kariavo?
Ogi katalikai prieš protestantus. Prancūzijos istorija paženklinta ilgų religinių karų. Tuo metu pilis, tiksliau sakant uostas, buvo svarbus prekybos taškas tarp Europos, Afrikos ir  kolonizuojamos Amerikos. 1628 pilis buvo paimta. Po to sekė ilgas protestantų persekiojimas , kurio kulminacija tapo Nanto edikto , suteikusio protestantams tikėjimo laisvę, panaikinimas 1685m.
Kieno gi pusėj kovėsi šaunieji muškietininkai?

Guilhem de Gellone

Kartais Istorija nuveda labai netikėtais keliukais, ir tiesiog neįtikėtina kokiais voratinkliais suraizgyti žmonių bei valstybių gyvenimai.

Guilhem de Gellone.Vilhelmas Gelonietis
Šventasis, kurio vardu pavadintas miestelis.

Jei pažvelgsim atidžiau į senųjų šventųjų biografijas, dominuoja 2 tipai : aršūs karvedžiai ir kankiniai .
Pastarasis- sėkmingas karvedys ir politikas. .

Čia vaizduojama, kaip jis užima Nimą paslėpęs savo vyrus vyno statinėse.

Dar žinomas kaip Vilhelmas Oranžietis arba Oranietis (Guillaume d'Orange), todėl, kad būtent jo gyvenimas įkvėpė herojinių poemų (chansons de geste) personažo Vilhelmo Oraniečio atsiradimą. Oranžas (Orange) -netoli esantis miestelis. Įdomu, kad Oranžo kunigaikščio titulą ir dabar tebeturi Nyderlandų karališkoji šeima. Iš čia turbūt ir tautinė nyderlandų spalva -oranžinė.
Šventasis Vilhelmas gimė apie 750 metus. Vardas visiškai atitiko jo gyvenimo būdą, (valia +šalmas). Ankstyvaisiais viduramžiais tai buvęs vienas iš populiariausių vardų. Pasakojama, kad 1171 Kalėdų vakarą puotoje Bayeux, Normandijoje, buvo paprašyta atsistoti visų riterių, kurie nebuvo Vilhelmai.  Virš šimto svečių liko sėdėti savo vietose
Vilhelmas Oranietis buvo Teodoriko I ir Aldos Frankietės (Aude de France) sūnus, Oranžo grafas, Septimanijos markizas. (Tarp kitko, viena iš motinos vardo versijų -Aldana, tai , pagalvojau, gal mūsiškė Aldona nėra visai pagoniškas vardas?)
Buvo puikus karvedys . Sėkmingai kovojo su baskais, vėliau su musulmonais (maurais)  atėjusiais iš pietų, buvo sumuštas 793 prie Narbonos, bet atkakliai tęsė pasipriešinimą. Galiausiai maurai buvo priversti trauktis. 801 po kelių mėnesių apsiausties užėmė  Barseloną ir pasodino į sostą savo sūnų.

Toliau sekė kiek netikėtas gyvenimo posūkis. 803 Saint Savin abatijoje sutiko Benetiktą Anianietį, kuris buvo įkūręs abatiją Aniane pagal Benedikto regulą ir propagavo asketizmą
804 įkųrė vienuolyną Gellone, į kurį ir pasitraukė 806 m. mirus žmonai. Tuo tarpu sūnūs užėmė gan  neblogai įsitvirtino karališkajame dvare.
Buvo garbinamas kaip galėjęs apginti nuo šėtono. Tuo metu tilto per upę nebuvo ir maistas arklias buvo gabenamas per tarpeklį, kuriame lindėjo velnias ir gasdindavo arklius. Persigandę arkliai su visais nešuliais nurisdavo į siaurą tarpekį. Tuomet Vilhelmas  su Dievo pagalba liepęs velniui lįsti atgal į savo olą ir daugiau nesirodyti.

Taip jis buvo įsivaizduojamas XVIII amžiuje.

Mirė apie 814 metus
1066 paskelbtas šventuoju. Sako, kad svarbiausias tarp savo bendravardžių. Šventė gegužės 28d

Pont du Diable

Velnio tiltas. Pasak legendos, būtent šioje vietoje šventasis Vilhelmas Gelonietis (Guilem de Gellone) nutrenkė šėtoną į sraunius Herault, liaudyje dar vadinamos Juodąja Praraja, upės  vandenis.

Manoma, kad tiltas statytas apie 1030 metus ir jungė du svarbius religinius ir kultūrinius centrus-  Aniane ir Gellone abatijas.

Kaip žiogelis žalias

Ir dar su linksmais taškučiais. Šalikėlis nuveltas dar prieš kelionę į Prancūziją.