Kaunas Napoleono žygis per Nemuną

Pagal legendą, Napoleonui išlipant į krantą, iš krūmų tiesiai po kojom puolė mitinai persigandęs zuikis, nuo ant updegos atnešęs nelaimes. Zuikio nufotkint nespėjau, nors , sako jų buvo net 3. Irgi mirtinai persigandę

 O čia lenkų gražuolis. Tokį pamačiusios kaimo mergos turėjo sutirpt iš susižavėjimo.

Lariska II

Mūsų antroji žiurkytė. Nusipirkom turguj, sergančią. Kai parsinešėm, paaiškėjo, kad čiaudi ir kosti kaip žmogus. Tada vežėm gydyt. Išgydėm, dėl to ji tapo dešimteriopai brangesnė tiesiogine prasme. 

Buvo protingiausia iš visų mūsų laikytų žiurkių. Nuotraukoj vaizdelis, iš kurio supratom, kad buvo pasprukusi iš narvelio. Ilgai manėm, kad blogai uždarėm, kai rasdavom atvirą. Kol buvo maža labai ilgai  bijojo nusileisti ant grindų, visą laiką tupėdavo ant narvelio, o padėta ant grindų , tuoj ropšdavosi kur nors į viršų- ant narvelio, ant kėdžių , sofos, dėl to ir nekilo jokių įtarimų, nes ir nuostolių jokių nebuvo. O vieną dieną, kai tikrai gerai uždarėm , grįžę radom ramiai tupinčią narvelyje. Žvilgtelėjau ir jau ruošiausi eiti toliau, tik kažkoks daiktas narvely pasirodė neįprastas.Grįžau, žiūriu - ogi įsitempusi iš mano rankinės mažą šokoladuką.  Taip ir supratom, kad moka atsidaryti narvelį, o grįžusi dar ir dureles pridarydavo.

Vėliau  išdrąsėjo , nebesislapstė, prie mūsų dantimis narvelį atsidarydavo. Tad išeidami kur nors, rakindavom

Vieną sykį grįžę radom ramiai tupinčią narvelyje, bet su polietileno sijonėliu. Pasirodo, kol mūsų nebuvo namie, Lariska atsidarė narvelį ir išpūtė pašniukštinėti po mano vėlimo reikmenis. Ten gulėjo ir apskriti polietileno šablonėliai su skylutėmis. Matyt belandžiojant vienas šablonėlis ir užstrigo kaip sijonėlis.

Labai mėgo gulėti man ant sprando.

Tragiškai žuvo perkandusi šaldytuvo laidą.

Juodos pirštinės

Juodos kaip naktis pirštinės su turkio ir pilkos spalvos spalvos ornamentu.

Vakar buvom Kaune

stebėti Napoleono persikėlimo per Nemuną. Padarėm didelę klaidą važiuodami su vaikais. Jiems visiškai nebuvo įdomu, o didžiausią įspūdį paliko 3 kareivių šūvių išgąsdinti ir tarp kareivių iš žiūrovų besiblaškantys kiškiai.
O šiaip mintys kilo labai proziškos. Kai skaitai, kad Napoleono armija su 2000 kareivių persikėlė per Nemuną ir pradėjo istorinį žygį į Maskvą, įsivaizduoji viską kažkaip nekonkrečiai, bet didingai. Kaip filme.O kai matai -supranti, kad realybėj visa tai nė kiek nedidinga. dažniausiai purvina ir bjauru.Ir jei dar pabandai save įsivaizduoti paprastų žmonių, pas kuriuos laiškai keliaudavo savaitėm ar net mėnesiais, kurie dažnai visą gyvenimą nugyvendavo nenukeliavę toliau bažnyčios, vieną dieną  ateina kareiviai užkariautojai, suvoki, jog pirmas dalykas, ką jie turėjo pajusti, tai begalinė nuostaba ir baimė, tarsi pamačius ateivius iš kosmoso.
Ir dar vienas dalykas, kad mane truputėlį privertė nejaukiai pasijusti. Na išlipo 'Napoleonas' kitame krante. Ir garsiai komentatorius: 'paplokim Napoleonui". Tai kaip ir paplokim okupantui užkariautojui išeina. O kuo jis geresnis už  Aleksandrą, kuo prancūzai geresni už rusus? Taigi su ginklu atėjo, o ne su humanitarine misija.
Ir šiaip, pagalvojau, kodėl nėra jokių paminklėlių vietose, kuriose lankėsi ryškios istorijai svarbios asmenybės.
Jei ne Sabaliauskaitė, būčiau nežinojusi, kad Augustas II ir Petras I  Biržuose pasirašė sutartį, na neakcentuojama informacija, kuri iš principo gali būti įdomi užsienio turistams, besidomintiems istorija ir asmenybėmis.

Ir priešingai, jei nestovėtų Vilniuje, Basanavičiaus gatvėje berniukas, žvelgiantis aukštyn, nebūčiau perskaičiusi puikios R. Gary knygos "Aušros pažadas"

Šiandien

be galo liūdna diena. Mano nuostabiosios žiurkytės iškeliavo į žiurkių rojų. Labai noriu tikėti, kad ši paskutinė kelionė buvo lengva ir beskausmė. 

Geri buvo padarėliai- meilios, kantrios, beveik bebalsės. Visuomet džiaugdavosi pamačiusios, dėl maisto juokingai pešdavosi, o paskui sukritusios į krūvą viena kitą šildydavo, utinėdavo.

Gaila buvo skirtis.

Ir šiaip pagalvojau, kodėl kartais gyvūnai būna geresni už žmones?

Gražuolė

Buvo toks lietuviškas visai nevaikiškas vaikiškas  filmas "Gražuolė".Tuo metu, kai aš buvau visai dar vaikiško amžiaus ir bandžiau jį žiūrėti, nesupratau nieko. Atmintin įstrigo tik liesutė, šviesi kaip pienės pūkas mergaitė didžiulėm akim, kuri atrodė be galo nelaiminga.

Filmą bandžiau žiūrėt ir vėliau, bet turbūt didžioji lietuviškų filmų bėda ta, kad jei nieko nesi girdėjęs apie filmą, labai sunku susigaudyti, kas ir kodėl jame vyksta. Panašiai buvo ir su "Kolekcioniere"-tik pasiskaičius apie, tapo aišku kas ir kodėl.
Taigi apie "Gražuolę". Tik visai neseniai interneto platybėse pavyko aptikti puikaus rusų rašytojo Jurijaus Jakovlevo apsakymus, jų tarpe Игра в красавицу ir jame buvo tai, ko labiausiai trūko žiūrint filmą.
O istorija iš tikrųjų be galo graži ir graudi, ji apie gražius vaikus ,o том справедливом неведении, когда красивым считался хороший человек, а некрасивым - дрянной ir apie tai, kaip skausmingai jie karais suauga.

Tekstas čia

http://lib.rus.ec/b/24215/read

Margutis

Į šitą veltą šalikėlį vėl atgulė visiškai nauja, visai nenešiota šilko šifono palaidinė. Kažkaip nevykusiai buvo pasiūta,  niekam normaliai netiko, nors ir nepigioj parduotuvėj pirkta, tiesa, per išpardavimą. Stebiuosi, kaip kartais sugadina gerą audinį nevykęs modelis. Nors ,tiesą sakant, ant Lietuvos gražiai pasiūto šilkinio drabužėlio dar neteko matyti. Taip kad čia , galima sakyti, šilko palaidinės trečia reinkarnacija. Pirmos dvi buvo chaki spalvos garbanoti šalikėliai su rausvais kraštais. Suplyšę galai- pačios dažyta vilna iš eksperimentų su tagetėm 

Kodėl vyrai priėję prie mašinos visad paspardo padangas

Turėjot pastebėti, kad vyrai, išlipę ar priėję prie mašinos, atlieka tam tikrą ritualą: ją apžiūrinėja,  o paskui paspardo padangas. Ypač jei greta stovi koks nors kitas vyriškis.

Mįslingo ritualo esmę atskleidė vienas senas vairuotojas: " kad kiaušai atliptų, ir nusimyžt būtų lengviau"