Buvo toks lietuviškas visai nevaikiškas vaikiškas filmas
"Gražuolė".Tuo metu, kai aš buvau visai dar vaikiško amžiaus ir bandžiau jį žiūrėti, nesupratau nieko. Atmintin įstrigo tik liesutė, šviesi kaip pienės pūkas mergaitė didžiulėm akim, kuri atrodė be galo nelaiminga.
Filmą bandžiau žiūrėt ir vėliau, bet turbūt didžioji lietuviškų filmų bėda ta, kad jei nieko nesi girdėjęs apie filmą, labai sunku susigaudyti, kas ir kodėl jame vyksta. Panašiai buvo ir su "Kolekcioniere"-tik pasiskaičius apie, tapo aišku kas ir kodėl.
Taigi apie "Gražuolę". Tik visai neseniai interneto platybėse pavyko aptikti puikaus rusų rašytojo Jurijaus Jakovlevo apsakymus, jų tarpe
Игра в красавицу ir jame buvo tai, ko labiausiai trūko žiūrint filmą.
O istorija iš tikrųjų be galo graži ir graudi, ji apie gražius vaikus ,o том справедливом неведении, когда красивым считался хороший человек, а некрасивым - дрянной ir apie tai, kaip skausmingai jie karais suauga.
Tekstas čia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą