Vakar buvom Kaune

stebėti Napoleono persikėlimo per Nemuną. Padarėm didelę klaidą važiuodami su vaikais. Jiems visiškai nebuvo įdomu, o didžiausią įspūdį paliko 3 kareivių šūvių išgąsdinti ir tarp kareivių iš žiūrovų besiblaškantys kiškiai.
O šiaip mintys kilo labai proziškos. Kai skaitai, kad Napoleono armija su 2000 kareivių persikėlė per Nemuną ir pradėjo istorinį žygį į Maskvą, įsivaizduoji viską kažkaip nekonkrečiai, bet didingai. Kaip filme.O kai matai -supranti, kad realybėj visa tai nė kiek nedidinga. dažniausiai purvina ir bjauru.Ir jei dar pabandai save įsivaizduoti paprastų žmonių, pas kuriuos laiškai keliaudavo savaitėm ar net mėnesiais, kurie dažnai visą gyvenimą nugyvendavo nenukeliavę toliau bažnyčios, vieną dieną  ateina kareiviai užkariautojai, suvoki, jog pirmas dalykas, ką jie turėjo pajusti, tai begalinė nuostaba ir baimė, tarsi pamačius ateivius iš kosmoso.
Ir dar vienas dalykas, kad mane truputėlį privertė nejaukiai pasijusti. Na išlipo 'Napoleonas' kitame krante. Ir garsiai komentatorius: 'paplokim Napoleonui". Tai kaip ir paplokim okupantui užkariautojui išeina. O kuo jis geresnis už  Aleksandrą, kuo prancūzai geresni už rusus? Taigi su ginklu atėjo, o ne su humanitarine misija.
Ir šiaip, pagalvojau, kodėl nėra jokių paminklėlių vietose, kuriose lankėsi ryškios istorijai svarbios asmenybės.
Jei ne Sabaliauskaitė, būčiau nežinojusi, kad Augustas II ir Petras I  Biržuose pasirašė sutartį, na neakcentuojama informacija, kuri iš principo gali būti įdomi užsienio turistams, besidomintiems istorija ir asmenybėmis.

Ir priešingai, jei nestovėtų Vilniuje, Basanavičiaus gatvėje berniukas, žvelgiantis aukštyn, nebūčiau perskaičiusi puikios R. Gary knygos "Aušros pažadas"