Saint Guilhem Le Desert 1

Miestelis Prancūzijos pietuose, Herault upės slėnyje.
Miestelio istorija glaudžiai susijusi su čia IX a įsikūrusiu benidiktinų vienuolynu, kurį įkūrė šv Vilhelmas(Guilhem), praleidęs čia paskutiniuosius gyvenimo metus.
 Galimas daiktas, kad pirmieji atsiskyrėliai čia apsigyveno jau ankstyvosios krikščionybės laikais. Tuo metu tai buvo ypač tinkama vieta atsiskyrėliškam gyvenimui -siaurą upės slėnį gražiai įrėmina kalnai

, o pro miestelį teka srauni kalnų upė.Tik XI amžiuje upės krantus sujungė mūrinis tiltas, skambiai pavadintas Pont du Diable, jau mūsų dienomis įrašytas į Pasaulinio Unesco paveldo sąrašą.
Istorikai sako, kad didelė dalis miestelio pastatų pastatyta XI-XII a., nors gyventa čia dar anksčiau.
Siaurutės galvelės, viduramžių laikų mūrai, neišpasakyta ramuma. Tai dabar, kai pro miestelį eina normalus asfaltuotas kelias. O juk dar prieš kelis šimtus metų  jis buvo pasiekiamas praktiškai tik ožkų takais

Miestelio aikštė.

Gynybinis bokštas ant kalniuko.

Turėjom labai mažai laiko, gaila, kažkaip bėgte prabėgom. O gal  taip ir turėjo būti .

Trys Muškietininkai

Pagal pavadinimaą jų turėjo būti trys, nors jų iš tikrųjų buvo keturi.
Mano kartos jainimui Aleksandro Diuma romanas , ypač į ekranus išėjus filmui su Michailu Bojarskiu

priešaky, kaip dabar madinga sakyti, buvo ''kultinis'. Filme buvo daug muzikos, gražūs kostiumai, virė aistros, 'visi prieš vieną ir vienas už visus',  draugystė, meilė ir ištikimybė buvo svarbiausi dalykai.
Didžiausias 'blogietis' buvo kardinolas Rišelje,

o d'Artanjanas, nors ir pagrindinis veikėjas, kažkodėl atminty liko bevardis.
Ramane aprašyta la Rochelės apsiaustis, kur keturi šaunuoliai demonstravo neeilinę drasą.
Niekada nesusimąsčiau, kas prieš ką tuomet kariavo. Kažkur buvo anglai, bet lyg ir ne su anglais, galiausiai tai visiškai nebuvo svarbu. Tai kas vis dėlto su kuo kariavo?
Ogi katalikai prieš protestantus. Prancūzijos istorija paženklinta ilgų religinių karų. Tuo metu pilis, tiksliau sakant uostas, buvo svarbus prekybos taškas tarp Europos, Afrikos ir  kolonizuojamos Amerikos. 1628 pilis buvo paimta. Po to sekė ilgas protestantų persekiojimas , kurio kulminacija tapo Nanto edikto , suteikusio protestantams tikėjimo laisvę, panaikinimas 1685m.
Kieno gi pusėj kovėsi šaunieji muškietininkai?

Guilhem de Gellone

Kartais Istorija nuveda labai netikėtais keliukais, ir tiesiog neįtikėtina kokiais voratinkliais suraizgyti žmonių bei valstybių gyvenimai.

Guilhem de Gellone.Vilhelmas Gelonietis
Šventasis, kurio vardu pavadintas miestelis.

Jei pažvelgsim atidžiau į senųjų šventųjų biografijas, dominuoja 2 tipai : aršūs karvedžiai ir kankiniai .
Pastarasis- sėkmingas karvedys ir politikas. .

Čia vaizduojama, kaip jis užima Nimą paslėpęs savo vyrus vyno statinėse.

Dar žinomas kaip Vilhelmas Oranžietis arba Oranietis (Guillaume d'Orange), todėl, kad būtent jo gyvenimas įkvėpė herojinių poemų (chansons de geste) personažo Vilhelmo Oraniečio atsiradimą. Oranžas (Orange) -netoli esantis miestelis. Įdomu, kad Oranžo kunigaikščio titulą ir dabar tebeturi Nyderlandų karališkoji šeima. Iš čia turbūt ir tautinė nyderlandų spalva -oranžinė.
Šventasis Vilhelmas gimė apie 750 metus. Vardas visiškai atitiko jo gyvenimo būdą, (valia +šalmas). Ankstyvaisiais viduramžiais tai buvęs vienas iš populiariausių vardų. Pasakojama, kad 1171 Kalėdų vakarą puotoje Bayeux, Normandijoje, buvo paprašyta atsistoti visų riterių, kurie nebuvo Vilhelmai.  Virš šimto svečių liko sėdėti savo vietose
Vilhelmas Oranietis buvo Teodoriko I ir Aldos Frankietės (Aude de France) sūnus, Oranžo grafas, Septimanijos markizas. (Tarp kitko, viena iš motinos vardo versijų -Aldana, tai , pagalvojau, gal mūsiškė Aldona nėra visai pagoniškas vardas?)
Buvo puikus karvedys . Sėkmingai kovojo su baskais, vėliau su musulmonais (maurais)  atėjusiais iš pietų, buvo sumuštas 793 prie Narbonos, bet atkakliai tęsė pasipriešinimą. Galiausiai maurai buvo priversti trauktis. 801 po kelių mėnesių apsiausties užėmė  Barseloną ir pasodino į sostą savo sūnų.

Toliau sekė kiek netikėtas gyvenimo posūkis. 803 Saint Savin abatijoje sutiko Benetiktą Anianietį, kuris buvo įkūręs abatiją Aniane pagal Benedikto regulą ir propagavo asketizmą
804 įkųrė vienuolyną Gellone, į kurį ir pasitraukė 806 m. mirus žmonai. Tuo tarpu sūnūs užėmė gan  neblogai įsitvirtino karališkajame dvare.
Buvo garbinamas kaip galėjęs apginti nuo šėtono. Tuo metu tilto per upę nebuvo ir maistas arklias buvo gabenamas per tarpeklį, kuriame lindėjo velnias ir gasdindavo arklius. Persigandę arkliai su visais nešuliais nurisdavo į siaurą tarpekį. Tuomet Vilhelmas  su Dievo pagalba liepęs velniui lįsti atgal į savo olą ir daugiau nesirodyti.

Taip jis buvo įsivaizduojamas XVIII amžiuje.

Mirė apie 814 metus
1066 paskelbtas šventuoju. Sako, kad svarbiausias tarp savo bendravardžių. Šventė gegužės 28d

Pont du Diable

Velnio tiltas. Pasak legendos, būtent šioje vietoje šventasis Vilhelmas Gelonietis (Guilem de Gellone) nutrenkė šėtoną į sraunius Herault, liaudyje dar vadinamos Juodąja Praraja, upės  vandenis.

Manoma, kad tiltas statytas apie 1030 metus ir jungė du svarbius religinius ir kultūrinius centrus-  Aniane ir Gellone abatijas.

Kaip žiogelis žalias

Ir dar su linksmais taškučiais. Šalikėlis nuveltas dar prieš kelionę į Prancūziją. 

Pont du Gard

Įspūdingas antikos laikų statinys.

 Šiuo milžinišku akveduku buvo tiekiamas vanduo Nimo miestui. 275m ilgio 49 metrų aukščio, 3 aukštų tiltas, buvo pastatytas per 5 metus, baigtas apie 50metus p.K., tuo metu mieste buvo skaičiuojama apie 20 000 gyventojų. 25 cm 1 kilometrui nuolydis leido parplukdyti ape 30 000 kubų vandens per dieną iš Uzes miestelyje buvusio šaltinio, buvusio už 50 km nuo Nimo.
Žlugus Romos imperijai, akvedukas nebebuvo naudojamas pagal paskirtį.
Ilgą laiką buvo naudojamas kaip tiltas, tik XVIIIa netoliese pastačius tiltą, eismas juo buvo nutrauktas o pats akvedukas Napoleono III įsakymu pirmąkart restauruotas

Gardon upe plaukia buriai irkluotojų, galima maudytis. Nepaisant didžiulio turistų srauto, niekas niekam netrukdo. Didžiulėje teritorijoje abijuose krantuose pasivaikščiojimo takai, muziejus. Žodžiu, puiki vieta praleisti laiką
O visai netoli, jau prie kelio galima nusipirkti didžiulių vyšnių (nors, mano supratimu, tai trešnės), abrikosų, įvairių daržovių, kuriuos augina ūkininkai

Nimeño II

Dar viena vietinė legenda, žmogus, kurio vardas įamžintas  Nimo (ar Nimų) istorijoj.
Antrasis todėl, kad buvo Nimeño I, Alain Montcoquiol (1945), -  vienas iš pirmųjų Pracūzijos pokario torero.
Nimeño II - Chistian Montcoquiol gimėVokietijoje1954.

Savo amatą tobulino  saulėtoj Ispanijoj, Prancūzijo ir Lotynų Amerikoj
Prancūzijoj  lygių jam nebuvo.
Kovėsi 428 kartus ir tik vieną kartą sėkmė buvo ne jo pusėje: 1989 m Arlio arenoje įvyko tragedija. Buliaus ragų pakeltas nuo žemės, krito žemyn galva. Tiesiog baisiai nepasisekė. Lūžo 3 ir 4 skanksteliai. Išgyveno, bet liko paralyžuotas. Po tragedijos sekė ilgi gydymo ir reabilitacijos mėnesiai. Visgi tapo aišku, kad į areną jis jau negrįš.
1991 baigė gyvenimą savižudybe- korida buvo visas jo gyvenimas.

Koridos vyksta ir dabar. Tik sako, kad bulių prancūzai nežudo.
Bet užtat vyksta dau visokių švenčių, kur buliai atlieka ne paskutinį vaidmenį

Nimes

Miesto simbolis

Nimo pavadinimas kilęs iš lotyniško Colonia Nemausensis

 Legenda pasakoja, kad didžiajai Romai nukariavus Egiptą, Nimo miestas nukaldino monetas, vienoj pusėj vaizduojančias imperatorių Augustą ir jo žentą Agripą, o kitoj - prie palmės pririštą krokodilą kaip nukariauto Egipto simbolį. Toj pačioj pusėj buvęs užrašas Col Nem (Colonia Nemausensis). Monetos pasklido po visą Romos imperiją

O 1536 Prancūzijos karalius Pranciškus I nusprendė šį krokodilą pvaizduoti miesto herbe.

Šiaip Nemausus buvęs keltų -galų upių dievas, o gyvenimas mieste visuomet sukosi apie vandens šaltinį, kuris šiuose kraštuose buvo didžiulė vertybė

Krokodilo atvaizdų mieste pilna visur, net ant kanalizacijos dangčių.

Arena

Pastatyta I a. 20-ta padal dydį, bet geriausiai išlikusi iš 70 tokio pobūdžio statinių. Tilpdavo apie 24 000 žiūrovų


                                                                 Miesto sodas

Tipiškas prancūziškas parkas, kurtas jau 18 a. Su vingiuotais medžiais apsodintais takeliais,  grota, fontanu ir vandens baseinais-kanalais. Fantastiška atgaiva karštą vasaros dieną įkaitusiame mieste. Švelniai gelsvas akmuo saulėtą dieną atrodo akinamai baltas.

Miesto praeity sudėtinga religinių karų istorija. Ir jei Italijoj, kaip beje ir Lietuvoj, bažnyčios žmones stebino ir tebestebina interjerų prabanga, tai pietų Prancūzijoj jie stebėtinai kuklūs. Ko gero, prabangiausia detalė- vitražai. Užtat pačios bažnyčios gerokai didesnės nei Lietuvoj, daug kur išlikusios romaninio stiliaus,ar gotikinės

Nimes

Miestas Prancūzijos pietuose. Apie 140 000 gyventojų, įsukūręs Langedoko (Languedoc) žemėje, Tarp Viduržemio jūros ir vaizdingų Sevenų (Cevennes) kalnų.
Įsikūrė dar Antikos laikais, kuriuos mena  Didysis Bokštas (la Tour Magne)

vaizdas nuo bokšto

 Kvadratinis Namas (la Maison Carree), antikinė šventykla, kurios viduje dabar rodomas  filmukas apie miesto istoriją.

romėniška Arena, pastatyta  I a.,  geriausiai išlikusi, parestauruota ir puikiai pritaikyta miesto reikmėms - čia vyksta koncertai, įvairūs renginiai . Išvakarėse vyko prancūzų roko žvaigždės Johnny Hallyday koncertas

 ir miesto sodas (Jardins dela Fontaine) su šaltiniu, prie kurio buvo garbinamas dievas Nemausas(Nemausus)

su  Dianos šventyklos likučiais, nors sako, kad greičiausiai deivės vardas buvo prisimintas jau gerokai       vėlesniais laikais